Kalniškės mūšio 75-ųjų metinių proga dar kartą pagerbtas mūsų krašto didvyrių atminimas

Šiandien Kalniškės miške, vienos svarbiausių Lietuvos istorijoje rezistencinių kovų vietoje, dar kartą paminėtos Kalniškės mūšio 75-osios metinės. Gegužės 16-ąją, Kalniškės mūšio dieną, dėl galiojusių karantino taisyklių, žuvusių mūšyje kovotojų atminimą galėjo pagerbti tik nedidelė grupė žmonių. Tai padarė rajono vadovai.  Nuo šios savaitės pradžios atlaisvinus karantino ribojimus renginiams, savivaldybė šią svarbią datą galėjo paminėti kiek plačiau. Minėjime dalyvavo rajono savivaldybės merė Ausma Miškinienė, vicemeras Audrius Klėjus, savivaldybės darbo grupės Laisvės kovoms įamžinti nariai. Prie paminklo kritusiems už Lietuvos  Nepriklausomybę Kalniškės miške 1945-ųjų metų gegužės 16 dieną, padėtos gėlės, uždegtos atminimo žvakelės. Skambėjo Tautiška giesmė, kilo vėliavos. Patriotines dainas atliko mūsų krašto žmonės.  Kritusiųjų atminimą Krašto apsaugos savanorių pajėgų Dainavos apygardos 1-osios rinktinės kariai pagerbė šautuvų salvėmis. Ta proga savivaldybės darbo grupė Laisvės kovoms įamžinti  pasidalino idėjomis dėl šios, patriotizmo dvasią jos lankytojams įkvepiančios vietos, sutvarkymo, jos pritaikymo platesniam lankytojų ratui. 

Minėdami šią reikšmingą mūsų kraštui datą nuoširdžiai dėkojame Lazdijų Motiejaus Gustaičio gimnazijos istorijos vyresniajai mokytojai Audronei Pileckienei už pilietiškumo ugdymą rajono moksleivių bendruomenėje ir pasidalijimą šiais istoriniais prisiminimais:

„Lietuvos okupacijų, Nepriklausomybės kovų laikotarpiais Lazdijų krašto žmonės atliko pilietinę pareigą –  gynė Lietuvos valstybingumą. Akivaizdus pavyzdys – Kalniškės mūšis. 1945 m. gegužės 16-17 d. Alytaus aps. Simno vls. (dabar – Lazdijų r. sav.) Kalniškės miške įvyko vienas pirmųjų ir didžiausių mūšių tarp partizanų ir  NKVD kariuomene. Turėję viltį atkurti Nepriklausomą laisvą demokratinę Lietuvos Respubliką čia rinkosi vyrai iš Didžiosios Kirsnos, Rudaminos, Šeštokų, Šventežerio, Simno, Krosnėnų, Atesnykėlių ir Krosnos, keli iš Kalvarijos apylinkių.

Kalniškės miške ir jo apylinkėse buvo susitelkę apie 100 ginkluotų partizanų. Partizanams vadovavo Lietuvos ulonų puskarininkis Jonas Neifalta-Lakūnas, jam talkino Aleksandras Padimanskas-Šarūnas.

Simno ir Krosnos NKVD skyriai gegužės 14 d. turimą informaciją apie Kalniškės miške  partizanų stovyklavimo vietą  perdavė 1-ojo Pabaltijo fronto užnugario apsaugos NKVD kariuomenės 220-ajam pasienio Kutuzovo ordino pulkui, kuriam vadovavo mjr. Jacenka ir štabo viršininkas mjr. Buiničius. Maždaug tūkstantis šio pulko karių gavo komandą rengtis Lietuvos partizanų likvidavimo operacijai. Tad šis pulkas apsupo mišką dar iš vakaro. Kalniškės mūšis prasidėjo 1945 m. gegužės  16 dieną auštant. Reguliari, gerai parengta ir iki dantų ginkluota sovietinė armija stojo prieš kaimo vyrus, du majorai prieš puskarininkį. Partizanai pasirinko aukščiausiai iškilusią kalvą (Meškakalniu vadinama), joje pasiruošė žiedinei gynybai ir išsidėstę skyriais laukė pirmosios priešo atakos. Priešas, jausdamas savo jėgų persvarą, drąsiai kilo į mūšį. Partizanai stengėsi be reikalo nešaudyti ir prisileisti priešą kuo arčiau. Pasirodė pirmosios enkavedistų voros. Pasigirdo kulkosvaidžių kalenimas, granatų sprogimai, šūvių banga užliejo mišką. Užvirė smarkus mūšis.  Priešas aklai puldamas patyrė daug nuostolių, tačiau ir partizanų gretos retėjo, o papildyti jas nebuvo kuo, pritrūko ir šaudmenų. Mūšis su trumpomis pertraukomis tęsėsi visą dieną. Be to buvo įsakyta sovietų kariams iš visų turimų ginklų atidengti ugnį į aukštumas salvėmis. Toks intensyvus puolimas truko maždaug valandą. Taip apie 19 valandą, okupantams suveržus apsupimo žiedą ir suintensyvinus apšaudymą, dalis partizanų (Vanago ir Lakūno būrių vyrai), netekę ryšio su kaimynais, nusprendė iš apsupimo  pasitraukti. Kalniškės mūšis prasidėjęs auštant baigėsi temstant. Šaltiniai nurodo skirtingą paros laiką bei valandas. Mūšyje žuvo 44 partizanai. Priešui buvo padaryti dideli nuostoliai: partizanų ir daugelio šaltinių teigimu, žuvo apie 400 enkavedistų. Jonui Neifaltui-Lakūnui pavyko atsitraukti. Lietuvos ulonų puskarininkis Jonas Neifalta-Lakūnas žuvo 1945m. lapkričio 20 d. Kalniškės pamiškėje netoli Stebulių. Žuvusiųjų partizanų palaikai buvo išvilkti ir sumesti pamiškėje prie kelio. Rytojaus vakarą plentu per Krosną ir Atesnykėlius krosnakeliu arkliais ir sunkvežimiais stribai gabeno kruvinus, kulkų ir granatų sužalotus partizanų kūnus, kurie buvo suguldyti Simno turgaus aikštėje ant grindinio viena eile ir tysojo keletą dienų. Aplink vaikščioję stribai stebėjo, kaip reaguoja atėjusieji. Vėliau partizanų kūnai sumesti Simno ežero pakrantėje esančioje aviacinėje duobėje ir užkasti. 1988 metais šioje vietoje pastatytas kryžius ir 1989 m. liepos 7 d. partizanų palaikai buvo atkasti ir iškilmingai  perlaidoti Simno kapinėse. Kalniškės mūšio vietoje  atėję aplinkinių kaimų žmonės  surinko likusias partizanų kūno dalis ir palaidojo bendrame kape. Pastatytas kryžius.

1990 metais Kalniškės mūšio vietoje žuvusiems partizanams ant Meškakalnio kalvos  pastatytas paminklas (autorius J. Nevulis). Okupacinė kariuomenė – 1991 m. gegužės 21 d. susprogdino Kalniškės mūšio vietoje ką tik pastatytą paminklą, įamžinantį žuvusių  partizanų atminimą. Per vieną savaitę Laisvės kovų dalyvių dėka šis paminklas vėl buvo atstatytas 1991 m. gegužės 29 d. Kasmet čia statomi paminklai, kryžiai ir koplytstulpiai. Partizanų giminės, artimieji, buvę politiniai kaliniai ir tremtiniai, Laisvės kovų dalyviai ir geros valios žmonės stengiasi, kad čia stovėtų 44 atminties ženklai. Partizanų atminimui  čia buvo pasodinti 44 ąžuolai.

Kalniškės mūšis kėlė visos Lietuvos partizanų kovos dvasią, o vėlesnėms kartoms ilgais sovietinės okupacijos metais padėjo išsaugoti lietuvišką tapatybę. Kalniškės mūšio atminimas yra svarbus ir mums, todėl verta jį prisiminti. Kas jei ne mes turime prisiminti drąsius vyrus nuo Didžiosios Kirsnos, Rudaminos, Šeštokų, Šventežerio, Simno, Krosnėnų, Atesnykėlių ir Krosnos, kelis iš Kalvarijos apylinkių, kas jei ne mes turime kalbėti apie juos, jų pareikštą drąsą netarnauti okupantams ir atlikti kiekvieno lietuvio pilietinę pareigą – apginti savo žemę nuo priešų. Tuos laikus išgyvenę žmonės išeina Anapilin, pamažu blėsta ir prisiminimai. Tad mūsų, visų lietuvių, pareiga – išsaugoti Lietuvos laisvės kovotojų ir Kalniškės mūšyje žuvusių už Lietuvos nepriklausomybę  atminimą“.