Istorija

Istorija ir kultūros paveldas

Lazdijų miesto pavadinimas siejamas su Lazdijos upės, ant kurios krantų jis kūrėsi, vardu. Manoma, jog prieš 4–6 tūkstančius metų šio krašto teritorijoje jau gyveno žmonės. Nuo neatmenamų laikų čia buvo įsikūrusi baltų gentis – jotvingiai, gimininga lietuviams ir prūsams. Tai byloja vietovių, upių, ežerų pavadinimai. Jotvingiai vertėsi ariamąja žemdirbyste, žvejojo, medžiojo. XII a. antrojoje pusėje juos nukariavo ir išnaikino kryžiuočiai. Lietuvą valdant didžiajam kunigaikščiui Žygimantui Augustui, 1560 m. prie Lazdijos upės buvo paskirtas žemės sklypas miestui kurtis. Lazdijai formavosi trijų kelių kryžkelėje, vėliau nuo kurios tolygiai plėtėsi į visas puses. Apie 1570 m. mieste buvo pastatyta medinė bažnyčia. Istoriniai šaltiniai mini 1571 m. čia veikus pradinę mokyklą.1597 m. gegužės 17 dieną karalius Zigmantas Vaza Lazdijams suteikė Magdeburgo (miesto) teises. Ši data laikoma miesto gimtadieniu. Dokumente, kuriuo Lazdijams buvo suteikta miesto privilegija, yra nupieštas ir miesto antspaudas – herbas, kuriame pavaizduotas briedis, o po juo trys raktai raudoname fone. Herbas buvo atkurtas 1994 m. ir nuo to laiko vėl tapo ne tik miesto, bet ir visos rajono savivaldybės, kurios administracinis centras yra Lazdijai, simboliu.

Kultūros paveldo apsauga ir jo racionalus panaudojimas – tai krašto savitumo išlaikymo garantija. Kultūros paveldas Lazdijų rajone neblogai ištirtas. Pagal kultūrinę vertę paveldo objektai suskirstyti į saugomus, tai yra registruotus Kultūros paminklų sąraše, ir į saugotinus, tai yra turinčius kultūrinės vertės požymių, bet dar nepakankamai ištirtus ir fiksuotus žemesnio rango apskaitos dokumentuose. Visi kultūros paminklai, surašyti Kultūros paminklų sąraše, yra suskirstyti į 5 rūšis: archeologijos, architektūros, istorijos, urbanistikos, dailės. Šiuo metu revizuojamas sovietmečio Kultūros paminklų sąrašas ir rengiamas Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registras. Visi kultūros paveldo objektai, turintys kultūrinę ir visuomeninę reikšmę, pagal Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatyme numatytą tvarką, į naująjį LR kultūros vertybių registrą įrašomi kaip kultūros vertybės, o reikšmingiausios kultūros vertybės jame registruojamos kaip kultūros paminklai. Į LR respublikinės reikšmės ir vietinės reikšmės istorijos ir kultūros paminklų sąrašus, Naujai išaiškinamų istorijos ir kultūros paminklų sąrašą bei į laikinąją istorijos ir kultūros paminklų apskaitą įtraukti objektai, taip pat visos kartografuotos ir inventorizuotos bei įtrauktos į gamtos, istorijos ir kultūros paminklų katalogus neveikiančios kapinės, kol bus nuspręsta dėl jų įrašymo į LR nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą, saugomos kaip nekilnojamoji kultūros vertybė. Lazdijų rajone 2003 metais buvo 200 objektų, esančių respublikinės ir vietinės reikšmės istorijos ir kultūros paminklų sąraše: archeologijos paminklų – 12, architektūros paminklų – 8, dailės paminklų – 52, istorijos paminklų – 20, išaiškinamų paminklų – 11, senųjų kapinių – 96. Nuo 1997 m. iki 2003 m. pabaigos Nekilnojamųjų kultūros vertybių registre įrašytos 53 kultūros vertybės, iš kurių 13 paskelbta paminklais. Lazdijų rajone į Kultūros vertybių registrą įrašyta: į archeologinių vietų sąrašą – 28, į mitologinių vietų sąrašą – 3, į įvykių vietų sąrašą – 6, į laidojimo vietų sąrašą – 13, į statinių sąrašą – 1, į statinių kompleksų sąrašą – 1, į urbanizuotų vietų sąrašą – 1 vertybė.

Seniausi rajono praeitį menantys objektai – tai piliakalniai su gyvenvietėmis, pilkapiai, kapinynai, senovės gyvenvietės ir dvarvietės. Šios kultūros paveldo vertybės puošia ir turtina rajono kraštovaizdį. Žymiausios archeologinės vertybės – Prelomčiškės, Paveisininkų, Rudaminos piliakalniai – mena tuos laikus, kai Lazdijų rajono teritorijoje gyveno drąsi ir karinga jotvingių gentis.

Legendomis ir pasakojimais apipinta didinga piliakalnių praeitis. Pasakojama, kad ant Rudaminos piliakalnio 1240 metais kunigaikštis Ringaudas pastatė pilį ir čia Mindaugas buvo vainikuotas Lietuvos karaliumi.

Legenda byloja, kad Giraitės piliakalnyje palaidotas Lietuvos kunigaikštis Šarūnas. Piliakalnį supylę kareiviai, žemę sunešę savo kepurėmis, kalno viduryje padarę rūsį ir jame palaidoję kunigaikštį, o jo įėjimą užvertę didžiuliu akmeniu, kuris tebestovi iki šių dienų.

Vaizdingi Šlavantų, Krikštonių, Elveriškės, Verstaminų piliakalniai.

Šalia Nemuno, ten, kur įteka Margotės upelis, yra Krikštonių pilkapiai – respublikinės reikšmės archeologijos paminklas. Pilkapiai išaiškinti atsitiktinai, 1958 metų pavasario potvynio metu, Nemunui paplovus dalį terasos. Aptiktas akmenų vainikas ir kario griaučiai su šarvų įkapėmis. Archeologinių tyrinėjimų duomenimis, pilkapiuose buvo laidojama V-VII m. e. a. Šiuose pilkapiuose mirusieji buvo laidojami dvejopai: nedeginti, apdėti pilkapiams būdingu akmenų vainiku, ir sudeginti, palaidojant palaikus paprastose duobėse.

Įdomus archeologijos paminklas – Vainežerio gynybiniai įtvirtinimai, vadinami Okopka. Tai 5-6 m aukščio pylimas, žiedu juosiantis trapecijos formos aikštelę. Vainežerio gynybinis įtvirtinimas minimas ir Justinavo – netoliese buvusio dvaro – vardu. Manoma, kad šie gynybiniai įtvirtinimai buvo įrengti dvarininkų XV–XVIII amžiuje ir naudojami karo su Švedija ir Rusija metais (1701–1721).

Rajone gausu istorinių vietovių, menančių neramius laikus Dzūkijos žemėje. Kapčiamiesčio senosiose kapinėse stovi kuklus paminklas 1831 metų sukilimo dalyvei Emilijai Pliaterytei. Už drąsą mūšiuose, kovojant už Lietuvos laisvę, jai buvo suteiktas kapitonės laipsnis. Caro armijai numalšinus sukilimą, kovotojai traukėsi į Lenkiją. Kelyje Emilija Pliaterytė susirgo ir mirė ją priglaudusio Justinavo dvaro savininko Ignaco Ablamovičiaus namuose. Karžygė slapta buvo palaidota Kapčiamiesčio kapinėse.

Seirijų seniūnijoje yra net trys vietos, menančios 1863 metų sukilimą. Vienas sukilėlių būrys, vadovaujamas artilerijos karininko Povilo Suzino, prie Statiškės kaimo susikovė su caro kariuomene. Mūšyje, be vado P. Suzino, žuvo 32 ar 35 sukilėliai, dalis pateko į nelaisvę. Netoliese esančiame Šilo miške žuvusius sukilėlius vietiniai gyventojai palaidojo bendrame kape. Ant jų kapo pastatytas stogastulpis su įrašu: „Čia palaidoti 1863 m. sukilimo dalyviai“. Akuočių kaime yra kapas-rūsys, kuriame sukilėliai slėpė šaudmenis.

Seirijų miestelis – garsaus dailininko Antano Žmuidzinavičiaus gimtinė. Ten, kur kadaise buvo dailininko tėvų sodyba, stovi paminklinis akmuo.

Dauguma rajono dailės vertybių yra bažnyčiose. Skulptūros, bažnytiniai rūbai (arnotai), paveikslai, varpai, altoriai, stacijos, žvakidės, relikvioriai, memorialinės lentos, kryželiai. Rajone išlikęs dvarų paveldas. Vainežerio, Veisiejų, Aukštadvario, Makauciškės, Bulakavo, Būdviečio, Dumblio dvarų sodybos įrašytos į išaiškinamų paveldo vertybių sąrašus.

Aštriosios Kirsnos dvaro sodyba įtraukta į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą. Jos vertė – architektūrinė, istorinė, urbanistinė ir kraštovaizdinė. XIX a. II pusės – XX a. Aštriosios Kirsnos dvaro sodybą sudarė 19 pastatų ir parkas. Pastatų architektūroje atsispindi klasicizmo, romantizmo ir istorinių laikotarpių stilistiniai bruožai. Tarp kitų Lietuvos dvarų sodybų Aštriosios Kirsnos ansamblis išsiskiria itin originalia reprezentacinės ir ūkinės-gamybinės dalių kompozicija (uždarų kiemų charakteris) su buvusia maksimaliai išvystyta vandens telkinių sistema bei gausybe parko elementų –  apžvalgos kalvelių. Šiuo metu dvare sparčiai vyksta restauravimo darbai.

Veisiejai išsiskiria kultūros paveldo objektais. Veisiejų miesto teritorija – urbanistikos draustinis, o miesto istorinis centras – kultūros vertybė, kurioje saugoma centrinės miesto dalies gatvių tinklas ir tūrinė erdvinė struktūra, taip pat likęs dvaro pastatas, buvusi sinagoga, varpinė, želdiniai prie bažnyčios ir XVIII amžiuje įkurtas buvusio dvaro parkas.

Architektūros paminklas – Veisiejų šv. Jurgio bažnyčia – pastatyta 1817–1818 m. buvusios dvaro savininkės V. Oginskytės-Žynevienės rūpesčiu. 2001 m. Veisiejų bažnyčioje restauruota bažnyčios fundatorių Oginskių kripta. Šalia Veisiejų bažnyčios yra varpinė, kurioje yra seniausias rajone žalvarinis varpas, nulietas 1650 m.

Rudaminos buvusio dvaro rūmai ir parkas, klebonija ir Rudaminos šv. Trejybės bažnyčia – darni architektūros paveldo sankaupa, atspindinti visą miestelio praeitį.

Koplytėlė-mauzoliejus, darniai įsikomponavęs Būdviečio parko teritorijoje, ilgus metus tarnavo kaip bažnyčia vietos ponams. Kalbant apie medinę architektūrą, būtina paminėti 1803 metais iš maumedžio rąstų pastatytą dvaro reikmėms Būdviečio svirną.

Rajone nėra išlikusių vertingų etnografinių kaimų, tačiau dzūkiško kaimo pastatus galima išvysti Prano Dzūko sodyboje, taip pat atokesniuose kaimuose ir vienkiemiuose.

Lazdijų, kaip pasienio rajono, padėtis paliko ryškius pėdsakus  istoriniame žemėlapyje. Tai ir Pirmojo pasaulinio karo rusų, vokiečių kapinės, bendri rusų-vokiečių kapai, Lietuvos savanorių kapai, Antrojo Pasaulinio karo tarybinių karių kapinės, pasipriešinimo okupacijai kovų dalyvių kapai, mūšių vietos. Dviejose rajono vietovėse – Teizų seniūnijos Verstaminų ir Būdviečio seniūnijos Kybartų kaimuose yra Pirmojo pasaulinio karo bendri vokiečių-rusų karių kapai.

Lazdijuose, Būdvietyje, Seirijuose, Kapčiamiestyje, Krosnoje, Šventežeryje, Navikų kaime palaidoti Lietuvos Nepriklausomybės kovų dalyviai, žuvę 1918–1922 metais. Lazdijų, Seirijų, Veisiejų ir Šventežerio civilinėse kapinėse yra perlaidotų partizanų kapavietės.

Rajono praeitį ir čia darniai gyvenusius įvairių tautybių žmones mena senosios kapinės: Seirijų miestelyje – lenkų, žydų, evangelikų-liuteronų, Lazdijuose – žydų,evangelikų-liuteronų, Veisiejuose, Rudaminoje ir Kapčiamiestyje – žydų kapinės. Rajone yra dvi genocido aukų kapavietės: Lazdijų seniūnijos Katkiškės kaime ir Seirijų seniūnijos Barauciškės miške.

Krikštonių bažnyčios šventoriuje palaidotas kunigas, kraštotyrininkas J. Reitelaitis, Lazdijų miesto kapinėse – kunigas, kultūros veikėjas, mokytojas M. Gustaitis, Veisiejų miesto kapinėse – kompozitorius J. Neimontas. Šie kapai paskelbti kultūros paveldo vertybėmis.

Rajone gausu senųjų neveikiančių kaimo kapinių. Jų rasime laukuose, miškuose, kaimuose. Jos pažymėtos riboženkliais ir paminklinėmis lentomis.

Atminimo ženklai svarbiausiems Lazdijų krašto rezistencijos 1944– 1953 m. istorijos įvykiams atminti pastatyti Kalniškės miške, Šeštokų geležinkelio stotyje, Naujosios Kirsnos, Rudaminos, Krosnos, Vytautiškių, Bilvyčių kaimuose.

Kalniškės miško kalvos mena sunkias Lietuvos partizanų kovas su tarybiniais okupantais.

1945 m. gegužės 16 d. tarp Lietuvos partizanų būrio, vadovaujamo puskarininkio Jono Neifalto-Lakūno, ir NKVD pasienio pulko įvyko mūšis. Kalniškės miško kalvoje apsupti partizanai atkakliai priešinosi kelis kartus gausesniam NKVD kariuomenės pulkui. Mūšyje žuvo 44 partizanai.